2022

MARIJA NEMČENKO
Mūsų eklektiškų daktarų rankose
Kuratorė Vaida Stepanovaitė
2022 08 12 – 09 11

Vaišėms – arbata (+), iš kolektyviai dirbtuvų metu SODAS2123 apylinkėse surinkto, džiovinto ir fermentuoto gauromečio lapų. 

Parodoje vejasi, pinasi, šaknijasi gaurometis – vasaros viduryje ryškiai pražystanti žolė, dažnai pravardžiuojama invazine, kolonijne. Vietinėje ekosistemoje žmogaus nepageidaujamas augalas keliauja išties savitai – nužydėjusius gaurus mesdamas ten, kur kitiems nesinori. Ten, kur žemė – ar stogas, ar betonas – išvagoti progreso pasekmių: statybvietės nuolaužų, traukinio bėgių, naftos purslų, kitų padargų ar ginklų. Iš gauruotų sėklų išleidęs ilgas, pumpuruotas šaknis, gaurometis tarytum pradeda siurbti nuodą lyg gyduolis tvarstydamas žemės žaizdas. 

Argi nekeista augalui būti žmogiškai invaziniu, nevietiniu, tarsi ne į tą kiemą papuolusiu? Kilstelėtas vėjo, mestas gauras skrieja nesilaikydamas logistinio kapitalizmo nubrėžtų krypčių. Ekologinės įtampos – ne, katastrofos – akivaizdoje, paroda leidžiasi iš paskos gauromečiui, skrosdama standžius vartojimo tinklus, ieškodama alternatyvių apibrėžčių ir gydančio judėjimo. Iš miesto sodų ir priemiesčių pievų, link savadarbių prekystalių vietiniuose turgeliuose ir kaimynystės šaligatviuose – kur gajūs bendruomeniniai susitarimai ir nerašytos taisyklės; o (ne)žmogaus migracija yra išlikimo sąlyga. 

Menininkė Marija Nemčenko gyvena ir dirba tarp Glazgo ir Vilniaus. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) ir Škotijos menininkų sąjungos (SAU) narė. Jos tyrimuose aktyvi kultūrinė sąsaja tarp Rytų ir Centrinės Europos ir Vidurio Rytų, kurią ji išreiškia migracijos, kultūrinių stereotipų ir istorinių paralelių klausimais. Kritiškai žvelgdama į periferijos konstruktą, menininkė klausia, koks žinojimas kyla iš „periferiniais” laikomų taškų? Marijos kūryboje netrūksta aštriai skirtingų reiškinių dermės ir iš to kylančio humoro, bei ryškiaspalvės, eklektiškos, dažnai – buitiškos estetikos. 

https://www.marijanemcenko.com

Garso takelio įrašymas ir suvedimas – Sholto Dobie

Garso takelio balsas – Dovilė Šimonytė

Fotokūrinio spauda – Arielink

Grafinis dizainas – Vytautas Volbekas

Konsultavimas SODAS2123 aplinkos architektūros ir landšafto klausimais – Ona Lozuraitytė-Išorė

Konsultavimas gauromečio auginimo SODAS2123 klausimais, gauromečio rinkimo dirbtuvių bendrakuravimas – Aušra Vismantaitė

Konsultavimas gauromečio augimviečių Naujininkuose ir Rasose klausimais, gauromečio rinkimo dirbtuvių bendrakuravimas – Vaiva Aglinskas

Parodos partneris SODAS2123 ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. 

2022 m. balandį-liepą Marija Nemčenko ruošdamasi parodai kūrė LTMKS studijoje kultūros komplekse SODAS 2123.

Marijai Nemčenko individualią stipendiją parodos pasirengimui suteikė Lietuvos kultūros taryba.

 

Paroda veikia 2022 08 11 – 09 11

III–V, 16:00–19:00

  • 08 20, 12:00–15:00
  • 09 03, 12:00–16:00
  • 09 10–11 (laikas bus patikslintas)

Atskiru susitarimu vaida@swallow.lt, +37061347187

 

 

2021

INФOPSIN
Echopraxia
2021 11 26, 20:00

Pirmą kartą Lietuvoje pristatoma tarptautinio menininkų kolektyvo INФOPSIN operos ECHOPRAXIA premjera. Grupė tarptautinių ir Lietuvos šokėjų, choreografų, operos solistų ir menininkų industrinėse “gallery 1986“ erdvėse į vieno vakaro įvykį sujungs elektroninę muziką, šokį, madą ir šiuolaikinį meną.

Echopraxia – graikų kilmės žodis, reiškiantis nevalingą kito žmogaus judesių imitavimą. Pradedant nuo paprastų gestų, ritmo ir balso, nesąmoningas mėgdžiojimas šioje operoje tampa pasikartojančiu, tačiau vis besivystančiu leitmotyvu. Ilgainiui išaugdamas į pulsuojančią ir daugiasluoksnę muzikos, vaizdo ir choreografijos kompoziciją, jis apims visas __gallery 1986′ erdves ir galiausiai išsilies už jos ribų.

Šio pojūčių bangavimo apsuptyje palengva atsiskleidžia ir operos fabula bei personažų charakteriai: iš pradžių panašūs ir sunkiai vienas nuo kito atskiriami, jie ilgainiui tampa individualūs ir atpažįstami. Žodžiais, šokio judesiais bei dainomis operos veikėjai pasakoja apie savo lūkesčius ir baimes, mėgindami įsivaizduoti ateitį nuolat besikartojančios dabarties fone. Mūsų tikrovė tapo fantastiška, tik ar joje liko vietos fantazijai?

‚Echopraksijos‘ motyvas operoje išsiskleidžia kaip metafora, sufleruojanti, kad ne tik pasaulis mus formuoja, bet ir mes patys turime galimybę jį keisti. Technologija, idėjos ir įpročiai tampa įspaudais kūnuose, riktais judesių motorikoje ir šablonais mintyse. Ar ekonomika nejučia tapo nebe socialine, o biologine kategorija; o mainai – šeštuoju ir svarbiausiu pojūčiu, užvaldančiu likusius penkis? Medžiagų, turinio ir vertės apykaita gamtai suteikė žmogišką veidą. Ar jis atpažįstamas? Ar atsidūrėme, kur norėjome? Ar žinome, kur eisime toliau?

 Menininkų grupė INФOPSIN susibūrė 2019 m. Osle, prasidėjusi nuo įsitikinimo, kad pagrindinis ir neskaidomas produkcijos vienetas yra ne individas, o kolektyvas. Ją sudaro penki menininkai – Ragnhild Aamås (NO), Lesia Vasilchenko (UA), Istvan Virag (HU), Ayatgali Tuleubek (KZ) ir Ignas Krunglevičius (LT).

𝐀𝐭𝐥𝐢𝐤𝐞̇𝐣𝐚𝐢:

Javon Ryon Bennett, Silje Aker Johnsen, Magdalene Solli, Synne Elve Enoksen, Nikita Berezko, Greta Bernotaitė, Valerija Gneuševa, Petras Lisauskas, Edvinas Mikulskis, Saulė Noreikaitė, Elmyra Ragimova, Austėja Vilkaitytė

Operą rengia projektų erdvė Swallow ir menininkų dienos centras Autarkia.
Partneriai – gallery 1986 ir Oslo kunsthalė.
Projekto premjerą Lietuvoje finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Rėmėjai – Norvegijos menų taryba ir Norvegijos vizualaus meno fondas.
Dizainas – Vytautas Volbekas
Vakarinė dalis – N19.
Norint patekti į renginį, reikės turėti GP ir kaukę.
Bilietus bus galima įsigyti ir prie durų.
Renginys bus filmuojamas ir medžiaga galimai panaudota ateityje.

BARRY DOUPÉ
AMIGA darbai
Kuratorius Post Brothers
2021 11 05 – 12 18

Parodos atidarymas lapkričio 4 d. ketvirtadienį, 18 val. projektų erdvėje Swallow, Vitebsko g. 23, Vilnius

Lapkričio 6 d., šeštadienį, 18 val. ŠMC kino salėje, Vokiečių g. 2, Vilniuje bus pristatomas Barry Doupé 4,5 val. trukmės kompiuterinės animacijos filmas „Išsiblaškiusi mėlynė“ (Distracted Blueberry).

Abiejų renginių lankymas nemokamas. 

„Swallow“ džiaugiasi galėdama pristatyti „AMIGA darbai“ – pirmąją Vankuveryje gyvenančio ir kuriančio menininko Barry Doupé personalinę parodą Europoje.

1985 m. į rinką išleidus „Commodore AMIGA“, šis buvo reklamuojamas kaip pirmasis pasaulyje daugiafunkcinis asmeninis multimedijos kompiuteris. Dėl vyravusių lyčių stereotipų ir paplitusio „bernų programuotojų“ įvaizdžio, kompiuterio pavadinimas (ispaniškai reiškiantis „draugė“) sudarė įspūdį, jog jis būsiąs „lengviau įkandamas vartotojui“, o abėcėlės tvarka sudarytuose sąrašuose įrenginys atsidūrė prieš konkurentus „Atari“ ir „Apple“. Norint įtikinti pirmuosius asmeninių kompiuterių naudotojus, siekusius „kūrybinio pranašumo“, kompiuterio pristatyme netgi dalyvavo menininkas Andy Warholas, scenoje gyvai sugeneravęs Debbie Harry portretą ir pabrėžęs, jog jam itin patikę, kaip pikseliuoti vaizdai esą panašūs į jo paties meno kūrinius. Dėl savitų grafikos ir apdorojimo galimybių 80-aisiais ir 90-ųjų pradžioje „AMIGA“ tapo pagrindiniu animacijos, vaizdo įrašų redagavimo ir montažo, grafikos bei  videožaidimų kūrimo įrankiu. Tokį populiarumą daugiausia nulėmė „Electronic Art“ taškinės grafikos redagavimo programa „Deluxe Paint“, iš pradžių sukurta kaip tik kompanijos viduje naudojama meno kūrimo priemonė, o vėliau palaipsniui tapusi de facto pagrindiniu platformos video ir animacijos redagavimo instrumentu. Platus šios programos funkcijų spektras ir naujoviškas vartotojo sąsajos (interface) dizainas tapo siektinu standartu, o ilgainiui nulėmė ir šiandieninę skaitmeninių vaizdų kūrimo bei animacijos įtaką ir paplitimą.

Parodoje „AMIGA darbai“ pristatomas pilnas Barry Doupé kūrinių rinkinys „100 AMIGA paveikslų“ (2016 m.) – paveikslų serija, sukurta kompiuteriu „Commodore AMIGA“ ir naudojant paskutinę, penktąją programos „Deluxe Paint“ versiją. Doupé daugelį metų naudojo šias praėjusios eros priemones kurdamas kai kurias iš savo idiosinkratinių animacijų, grįstas pasąmone ir rašymo pratimais bei automatiniu piešimu. Taip menininkas pradėjo ambicingą, tačiau, regis, vis tik įveikiamą užduotį sukurti šimtą tokių paveikslų. Šis užmojis jam turėjo tapti ir savotišku atokvėpiu dirbant prie daug jėgų ir laiko pareikalavusio, penkerius metus kurto psichoseksualiai įkrauto animacinio filmo „Išsiblaškiusi mėlynė“ (2019 m.). Šimtas statiškų projektų erdvėje „Swallow“ eksponuojamų paveikslų buvo kuriami tarsi savotiškas procedūrinis žaidimas, skirtas meditatyviam problemų sprendimui, ar apriboto kūrybiškumo pratimas.

Gilindamasis į technines pikselinės programinės įrangos tarsi kalbos keistenybes, atsitiktinumus ir klaidas, Doupé tyrinėja savitą jos įtaką vaizdų gamybai. Kiekvienas paveikslas veikia pagal savas taisykles, o pasitelkiant specifinius anachronistinės programos įrankius, funkcijas ar apribojimus, yra kvestionuojamos tapybos istorijos konvencijos. Intuityvus, žaismingas, siurrealistinis ir nepretenzingas, kiekvienas paveikslas veikia kaip savita ir įtraukianti dėlionė, kurioje provokuojami teminiai tropai ir tyrinėjami specifiniai formalūs principai, tokie kaip figūros ir fono santykiai, ženklų kūrimas, gestai, pasikartojimai, perspektyva, įtampa, plokštuma, reprezentacija, kompozicinis svoris, kraštovaizdis, medžiagiškumas, faktūra, paviršius, spalva, portretavimas ir kita. Taip sukuriamas hekatontarchinis rinkinys, kuriame, pasitelkiant įspūdingą ekscentriškų plokščių vaizdų inventorių, apžvelgiamos tapybinės praktikos pagrindinės kategorijos, išryškinamos tapybos konvencijos ir nuolatinė apibrėžčių kaita. Kiekviename paveiksle artikuliuojama sava logika ir reikalavimai, tačiau bendroje jų serijoje, kažkur tarp kontrolės, automatizmo ir tapybiškumo, atsiranda naratyvas, supainiojantis bet kokias prielaidas apie šventą menininko rankos vaidmenį ir mašinos „beasmeniškumą“.

Toks pasenusių technologijų ir medijų naudojimas iššaukia nostalgišką melancholiją kultūrinei techno-paauglystei. Nei ironiška, nei fetišistinė, ši serija veikia kaip savotiškas kontrapunktas šiandieninės skaitmeninės medijos srityje vyraujančiai HD raiškos realizmo ideologijai. Atsižvelgiant į tapybą kaip pagrindinę „meno apskritai“ formą, tapybinių gestų transformavimas į pikseliuotus vaizdus gimdantį kodą sufleruoja, kad skirtumai tarp skirtingų medijų ir skaitmenos pamažu naikinami. Iš tiesų, šis prastos raiškos praeities – ir apskritai visos informacijos – įtraukimas į skaitmeninį pasaulį primena ikoninius „Deluxe Paint“ programa sukurtus Botticellio Veneros ir karaliaus Tutanchamono atvaizdų pavyzdžius. Doupé į skaitmeninę „kiekybinimo” logiką reaguoja tyrinėdamas „kokybines”transformacijas. Rankos ir technologijos konfliktas bene aiškiausiai matomas „aštrių kontūrų“ (angl. hard-edge) abstrakcijose, į kurias įsižiūrėjus atidžiau atsiskleidžia laužytos, fragmentiškos, pikseliuotos linijos. Išreiškiant ir iškraipant „esminėmis“ ar „neatsiejamomis“ laikomas tapybos ir skaitmeninės grafikos savybes, tapyba išryškinama ne kaip specifinė skysta ant paviršiaus užtepta medžiaga, bet kaip procedūra, mąstymo ir veikimo būdas.

Barry Doupé (g. 1982 m. Viktorijoje, Kanadoje) – Vankuveryje įsikūręs menininkas, daugiausia dirbantis su kompiuterine animacija. Kūrėjo filmuose naudojami iš pasąmonės kylantys vaizdai ir kalba, sukurti pasitelkiant rašymo pratimus ir automatinį piešimą. Jo darbuose taip pat dažnai kuriamos aplinkos, kuriose personažų saviraiška ar veiksmai tampa iššūkiu ir kliūtimi, taip gimstant komiškiems, žiauriems ir poetiškiems reginiams. Doupé filmai buvo pristatyti visoje Kanadoje ir tarptautiniu mastu, įskaitant Ann Arbor kino festivalį, Tarptautinį Roterdamo kino festivalį, „Anthology Film Archives“ Niujorke, Liono šiuolaikinio meno muziejų, „Pleasure Dome“ ir MOCCA Toronte, „Whitechapel Gallery“ Londone, „Centre Pompidou“ Paryžiuje, Vankuverio meno galeriją ir „Tate Modern“ Londone. Menininko praktika taip pat apima muziką, performansus, skulptūras, piešinius, rašymą ir skaitmeniniu būdu medijuotus vaizdus.

Tekstas: Post Brothers

Vertimai:
Alexandra Bondarev

Instaliavimas:
Jokūbas Adamonis

Grafinis dizainas:
Vytautas Volbekas

Partneriai:
Kanados ambasada Lietuvoje, Sodas 2123, Šiuolaikinio meno centras

Padėkos:
Wil Aballe, Audrius Antanavičius, Justina Beniušytė, Antanas Gerlikas, Dovilė Grigaliūnaitė, Dennis Ha, Virginija Januškevičiūtė, Jesse McKee, Ignas Meilūnas, Ignas Pavliukevičius, Audrius Pocius, Marina Roy, Antanas Stanislauskas, Vaida Stepanovaitė, James Whitman.

Darbo valandos
I-V 15:00-19:00, VI 13:00-16:00

STUDIO FOR PROPOSITIONAL CINEMA
Pasakoriaus manifestas: audio / video agitacija (vaikams)
2021 08 27 – 10 16

Swallow su džiaugsmu pristato lankytojams menininkų kolektyvo Studio for Propositional Cinema parodą Pasakoriaus manifestas: audio / video agitacija (vaikams). Bendriausiais bruožais ją galime suvokti kaip komentarą apie dvejopą vaidmenį atliekančius ir mūsų gyvenimą persmelkusius mitinius pasakojimus, kurie sykiu ir aiškina, ir užtemdo tai, kaip suvokiame pasaulį. Tam, kad ši įtampa būtų kuo intensyviausiai užčiuopta, Studija įkurdina ją vaikiškoje kasdienybėje, kurioje fantastiška vaizduotė yra pasitinkama normatyvios indoktrinacijos, o atviri klausimai atremiami iš anksto paruoštais atsakymais. Pasakoriaus manifestas plėtoja šią smalsumo ir abejingumo dialektiką tol, kol esame priversti paklausti – ar negalėtume iš naujo pasinerti į šiuos pasakojimus su vaikišku smalsumu tam, kad jais pasinaudodami iš naujo perdirbtume, perinterpretuotume ir užkerėtume pasaulį?

Parodos kompoziciją sudaro serija konceptualių sugretinimų. 24-iuose archyviniuose sidabro želatinos antspauduose dokumentuojamos akimirkos iš moksleivių kasdienybės 1950-aisiais. Manifestas, anksčiau paskelbtas Vėjo šuoro, sykiu ir leidėjo ir Studijos literatūriniuose darbuose pasirodančio fiktyvaus personažo, tampa pasiūlymu šiuos vaizdus stebėti vientisoje sekoje. Ši seka tuomet tampa filmo, nufilmuoto 16 mm juosta, scenarijumi, kuriame rodoma, kaip vaikai įsitraukia ir reaguoja į siūlomą pasakojimą. Stebėdami, tyrinėdami ir imituodami rodomus vaizdus, jie steigia naują pasakojimo sluoksnį – priimdami ir peržengdami jiems pateiktą fabulą, jie įsitraukia į jos kritiką. Sekant šia perkeitimo ir montažo logika, Pasakoriaus manifestas atsiskleidžia kaip savotiškas mostas – vis iš naujo atlikdama ir medijuodama šią vaizdo ir teksto seką parodoje, Studija išryškina tiek mitinių pasakojimų galią, tiek jų trapumą, atskleidžia jų atsparumą bei duoda užuominą apie galimybę juos pakeisti.

Studio for Propositional Cinema buvo įsteigta 2013 m. Diuseldorfe, Vokietijoje. Nuo to laiko anoniminis menininkų kolektyvas naudoja parodos formatą kaip priemonę išsklaidyti įsigalėjusius pasakojimus. Šiuo metu Studija kuria Instrukciją išsaugoti šviesą tamsiais laikais monografinei parodai Abteibergo muziejuje Menchengladbache, kuri įvyks 2022 metais. 2021 m. rugsėjo mėnesį taip pat išeis tekstų rinktinė Mitai ir Manifestai, kurią kartu leidžia Kunstverein meno centras Miunchene ir leidykla Verlag der Buchhandlung Walther König.

Audrius Pocius

Parodoje rodomi kūriniai:

Studio for Propositional Cinema

Fabulist Manifesto
2021

Instaliaciją sudaro trys elementai:

  1. 24 sidabro želatinos antspaudai, įrėminti aliuminio rėmuose su šilkografija atspaustu tekstu. (51.2 x 51.2 cm, visa instaliacija: 164 x 446 cm);
  2. ranka įrėžta vinilinė plokštelė su įrašytu filmo garso takeliu (7 min.), grotuvas, garsiakalbiai ir į stalą įmontuotas juodo metalo stalelis; 16mm juosta (7 min.) su 16mm projektoriumi; baltas stačiakampis ekranas nudažytas ant purpurinio stačiakampio ekrano nudažytas ant galerijos rytinės sienos paviršiaus (apytiksliai 260 x 446 cm; tikslūs matavimai kintami);
  3. Purpurinės spalvos tekstas dažytas ant sienos (kalba ir dydis kintamas).

Vietoje kolofono

Norėtume nuoširdžiai padėkoti visiems savo darbu bei mintimis prisidėjusiems prie šios parodos įgyvendinimo. Monikai Kalinauskaitei ir Egijai Inzulei už suteiktą rezidenciją ir šiltą priėmimą Nidos meno kolonijoje bei galimybę pasinaudoti jų erdvėmis filmavimui. Vytautui Kazimierui Juozėnui už meistrystę ir nenuilstamą darbą filmuojant, ryškinant ir montuojant 16 mm filmo juostą. Jauniesiems aktoriams Elzei ir Davičiui Kalmakhelidzėms, Tėjai ir Mortai Radžiūnaitėms, Lunai Myškinai, Jurgiui ir Jonui Motuižiams ir Gabrieliui Ivanauskui už kantrybę prieš kamerą karštą vasaros dieną. Doviliui Paliukui už rūpestį ir preciziškumą rėžiant vinilines plokšteles. Jokūbui Čižikui ir Alexandrui Bornscheinui dėmesingą ausį įrašant ir montuojant plokštelės audio įrašą. Lottei Speiser Ramirez ir Oriui Narkui už suteiktą balsą Pasakoriaus Manifestui. Markusui Paului Mülleriui and Susannai Gollwitzer iš Recom-Art dirbtuvės už paramą ir preciziškumą gaminant fotografinius antspaudus, šviesiai atmenant Christiane Hardt. Antanui Gerlikui ir Laurai Kaminskaitei už geranorišką pagalbą ir palaikymą instaliuojant parodos ekspoziciją. Nerijui Rimkui už taiklų žvilgsnį kuriant parodos grafinį dizainą. Jurgiui Paškevičiui už kruopščiai pagamintus ekspozicijos baldus ir Sam’ui Chermayeff už jų dizainą. Eglei Trimailovaitei, Vytautui Volbekui, Edgarui Gerasimovičiui ir Vaidai Stepanovaitei už draugystę ir palaikymą viso šio proceso metu. Taip pat Studio for Propositional Cinema džiaugiasi ir dėkoja Lorrainei Harrison už jos ilgametį atsidavimą ir darbą puoselėjant vaikų ugdymą.

Taip pat dėkojame Justei Beniušytei, Deimantei Bulbenkaitei, Adui Gecevičiui, Andriui Šoblinskui, Aisčiui Žekevičiui, „Rėmelis.lt“, „Sponge“ studijai bei Tado Vėbros dailės dirbtuvėms.

Paroda Pasakoriaus manifestas: audio / video agitacija (vaikams) nebūtų įmanoma be dosnios Lietuvos kultūros tarybos ir Kanados ambasados Lietuvoje finansinės paramos ir bendradarbiavimo su VDA Nidos meno kolonija.

Paroda veiks rugpjūčio 27 d. – spalio 16 d. 

III-V 16-19 val., VI 13-16 val. 

TOMASZ KOWALSKI
Putų miestas
2021 06 05 – 07 31

Lenkų menininko Tomasz Kowalski personalinė paroda „Putų miestas“ – pirmasis menininko kūrybos solo pristatymas Lietuvoje, organizuojamas kaip 14-osios Baltijos trienalės „Nesibaigiančios kovos“ dalis.

Parodoje „Putų miestas” Kowalski kūryboje dažnas burbulo motyvas tampa be atvangos produkuojamos žmogiškos aplinkos alegorija. Jų muiluotoje ir tik iš dalies perregimoje membranoje atsispindi išorinių tikrovių projekcijos. Nors, stebint iš vidaus, šie galimi pasauliai regisi esantys tarsi visai po nosimi, vos pamėginus šiuos pasiekti – burbulas subliūkšta. Jie veikia tarsi optiniai prietaisai, kurių besipučiančiuose, virpančiuose, balzganai vaivorykštiniuose paviršiuose kraiposi ir dauginasi mūsų asmeninio bei bendruomeninio gyvenimo atspindžiai.

Parodoje figūruoja 1867 m. škotų fiziko Jameso Clerko Maxwello sugalvotos hipotetinės situacijos, paneigiančios antrąjį termodinamikos dėsnį, pagrindinis veikėjas – demonas. Situacija įprastai piešiama kaip dviejų kambarių patalpa ir joje skirtingais greičiais judantys dviejų spalvų burbulai. Kambarius skiriančias duris valdo demonas, kuris aplenkdamas judančias daleles varsto jas ir taip atskiria šiltesnes nuo vėsesnių skirtinguose kambariuose. Taip vienas kambarys šyla, kitas — šąla, o termodinaminė pusiausvyra niekada nepasiekiama. Maxwello demonas išreiškia faktą, kad dviejų atskirų sistemų susidūrimo ribose, tiek molekuliniame, tiek politiniame lygmenyje, veikia jų tvarkoms nepavaldžios, ekscentriškos, pasitikėjimo nevertos jėgos. Tik sau žinomais būdais jos paskirsto tarp dviejų terpių vykstančius nematomus informacijos, energijos ir materijos apykaitos srautus bei reguliuoja jų intensyvumą. Kadangi jos veikia tuo pat metu ir viduje, ir išorėje, susidūrimo su jomis negalima pavaizduoti koordinačių plokštumoje ar kitoje schemoje. Verčiau jų veikimą juntame „iš vidaus“ kaip uždegimą kūne ar suerzintą sąmonės būklę, kurioje mūsų sensoriumas instinktyviai įsitempia ir pradeda reaguoti sutirštindamas aplinkos spalvas, redukuodamas neaiškių ribų formas į geometrines figūras ir paskirus garsus sujungdamas į ritmus. 

Parodoje „Putų miestas“ Kowalski piešiniai, tapybos, skulptūros ir garso kūriniai siūlo sapnišką ir kritišką šiandienos visuomeninio gyvenimo vaizdinį, kuriame mūsų nematomos asmeninės saugumo ir intymumo ribos laisvai lydosi su materialiomis miesto ribomis — tvoromis, gatvėmis, pastatų sienomis. Statybinė putų miesto architektūros medžiaga — burbulai, vienodai skysti ir tvirti, trapūs ir plastiški, jungiasi į augančią ir atsinaujinčią putų masę be nusistovinčios vidaus ir išorės skirties. Maxwello demonas rūšiuojantis daleles į atskirus kambarius, putų mieste nėra fizikinio dėsnio išimties alegorija, bet vienintelė nenuspėjamai kintančios socialinės ir materialios tvarkos taisyklė. Kowalski kūriniuose puoselėjamas nerimastingas ir žavintis, sykiu ir atomizuotas, ir takus tikrovės vaizdinys, kuriame visuomenės, kultūros ir vaizduotės paribiuose vykstantis gyvenimas yra perkeliamas į pirmą planą.  

Tomasz Kowalski (g. 1984 Ščebžešine) yra surengęs personalines parodas Ujazdowski pilies šiuolaikinio meno centre, Sent Luiso Šiuolaikinio meno muziejuje, dalyvavęs grupinėse parodose Vienos Kunsthalėje, de Appel meno centre, MUMOK, Pompidou centre, MNS Warsaw, SMAK Gente tarp kitų. Jo kūrinius įsigijo viešos Pompidou centro, MUMOK, MOCAK, Frac des Pays de la Loire, Francois Pinault, Boros, Olbricht kolekcijos. Jis yra 2014 m. Guerlain fondo Piešimo prizo nugalėtojas. Taip pat, jis yra muzikos įrašų kompanijos Alicja, kuri leidžia įvairių menininkų ir jo paties muziką bei garso-pjeses, įkūrėjas.  


Grafinis dizainas: Nerijus Rimkus ir Vytautas Volbekas (iliustracijoje naudojamas Tomasz Kowalski piešinio fragmentas)

Vertimai: Alexandra Bondarev ir Aistis Žekevičius

Parodos instaliavimas: Antanas Gerlikas

Paroda veikė birželio 5 d. – liepos 31 d. 

Dėkojame Justei Beniušytei, Alexandrai Bondarev, Antanui Gerlikui, Edvard Gotovski, Laurai Kaminskaitei, Viktorui Musteikiui, Vytautui Volbekui, Antanui Stanislauskui, Lukui Škimeliui, Aisčiui Žekevičiui, UAB „Baltic Film Transport“.

 

ANASTASIA SOSUNOVA
Express metodas
Autorinis leidinys–menininkės užrašai

„Express Metodas” – menininkės užrašai, įgavę spausdinto autorinio leidinio formą. Šie užrašai, kaip „ekskursas į valdas už parodos teritorijos”, lydi per daugybę iš pažiūros menkai susijusių idėjinių ir materialių klodų, suneštų per laiką, kartais – labai lėtą ir ilgą. Tačiau, užuot pateikęs visa-jungiantį raudoną siūlą, tekstas leidžia vis eižėjančiam pasauliui skilti ir toliau, bei susijungti iš naujo į keisčiausius darinius. Kasdienybės burtažodžiai, staigaus poveikio užkalbėjimai, stebuklingos staltiesės, baldai be atminties, gyvenimo darbu nusivylę ir viską blogai supratę etnografai; naujų gyvenviečių elektrinės tvoros, saugančios nuo monstrų. Tai – ritualai, įkūnijantys asmenines ir bendruomenines praktikas; fikcijos, kuriančios alternatyvius kodus mūsų nerimui malšinti.

Užrašai, lydimi autorės ofortų vaizdų, kalbasi su kitais tekstais ir jų autoriais, primindami, kad užrašai yra vienas iš būdų užmegzti ryšį ir būti jame.

Leidinį įsigyti galima:

* Swallow, Vitebsko g. 23, Vilnius

 

Redaktorė: Vaida Stepanovaitė
Dizainas: Vytautas Volbekas

Vertimas: Austėja Banytė
Redagavimas anglų k.: Noah Brehmer
Leidėjas: Swallow (bendradarbiaujant su projektų erdve Kabinetas)
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
ISBN 978-609-96226-0-6
80 psl. 
2021

LIZA BELIASNAJA
Trieb
2021 05 28 – 19:00-20:00 ir 20:30-21:30
2021 05 28 – 19:00-20:00 ir 20:30-21:30

Pasitelkus peilį kaip objektą, performanse Trieb tyrinėjama pjūvio veiksmo logika. Gebėjimas mąstyti racionaliai, „aštriai“, yra būtent tai, kas istoriškai atskyrė Žmogų nuo gyvūno ir kitų kategorijų. Kai sakome, kad kažkas pasižymi aštria klausa ar aštriu žvilgsniu, paprasta kalba atskleidžia, kad aštrumas ir gėris yra vartojami sinonimiškai kalbant apie percepciją. Kaip aštrus peilis skrodžia medžiagą – panašu į tai, kaip kognityviai suvokiame savo aplinką per jusles.

 

Visoje Vakarų mąstymo istorijoje kūnas ir protas buvo patalpinti priešinguose pjaunamumo spektro galuose – materialus kūnas kaip neribotai dalijamas ir nematerialus protas kaip iš esmės nedalomas. Kūnas „talpina“ protą, todėl jie yra neatsiejami, nors tiksli vieta, kur baigiasi kūnas ir prasideda protas, gali būti gana neaiški. Performanse Trieb imamasi šios kanoninės Vakarų filosofijos „problemos“ ir ji yra iš naujo peržiūrima per poeziją, animaciją ir judesį.

 

Šiame kūrinyje Liza Baliasnaja atlieka mintinį eksperimentą, kurio metu kūno ir proto vienovė pakeičiama kūno ir peilio vienove. Ji nagrinėja, kas atsitinka, kai į nematerialų protą, kuris, regis, veikia kaip peilis, iš tikrųjų pažvelgiama taip, tarsi jis būtų apčiuopiamas objektas, pasižymintis konkrečiomis fizinėmis savybėmis. Ji klausia, ką reiškia mąstyti ir jausti kaip peiliui, kokios yra materialios mąstymo kaip pjaustymo konceptualizavimo pasekmės.

Šis performansas kviečia pasinerti į kelionę pjaunant kalbą, kūną, audinį ir popierių, kurios metu atrandamos ir atveriamos neįprastos daiktų tvarkos, įpjovimo bei naujų prasmių įterpimo galimybės. Trieb, kas vokiškai reiškia varą, troškimą ir instinktą, tampa jėga, varančia peilišką protą, trokštantį prapjauti visa, kas tik pasirodo jo kelyje, įskaitant ir savo savasties pajautimą.

 

 

Liza Baliasnaja (LT) – choreografė ir performanso menininkė, šiuo metu gyvenanti Briuselyje, Belgijoje. 2016 m. baigė performanso menų tyrimo ir paruošimo studijas (P.A.R.T.S) Briuselyje, netrukus po to pradėjo filosofijos studijas Liuveno universitete.

Savo kūryboje Liza ieško sąsajų bei įtampos taškų tarp filosofinių sąvokų ir jų raidos formų choreografiniame mąstyme. Liza ypač domisi choreografijos suvokimu anapus kūno ribų, todėl naujausiame savo kūrinyje kuria pasitelkdama balsą, kalbą ir skaitmeninį vaizdą. Jos kūriniai buvo rodomi į vizualųjį meną orientuotose erdvėse, tokiose kaip Mykolo Žilinsko dailės galerija (LT), Izraelio muziejus (IL), Petah Tikvos dailės muziejus (IL), MO muziejus (LT), taip pat performanso meno ir šokio festivaliuose, tokiuose kaip „Almost Summer Festival 2019“ (BE), „Bâtard Festival 2021” (BE) ir „March Hare Dance Festival 2018“ (IL).

 

Kaip atlikėja Liza bendradarbiavo su tokiais menininkais kaip Ula Sickle, Eglė Budvytytė, Eszter Salamon, DD Dorvillier, Mårten Spångberg ir Lenio Kaklea, dirbo Christine de Smedt, Myriam Van Imschoot ir Eszter Salamon menine asistente. Atlikdama ilgalaikius meno tyrimus, Liza dalyvavo rezidencijų programose Nidos meno kolonijoje (LT), Kauno menininkų namuose (LT), Kanuti Gildi Saal (EE), Seulo šokio centre (KR), Workspacebrussels (BE), Kaaitheater (BE) ir kt.

Autoriai

Idėja ir performansas: Liza Baliasnaja
Garsas: Jokūbas Čižikas
Meniniai konsultantai: Stefan Govaart, Alissa Šnaider ir Laura Stellacci
Animacija: Liza Baliasnaja kartu su Federico Vladimir Strate Pezdirc
Kostiumų dizainas: Laura Stellacci
Scenografija: Liza Baliasnaja, Machteld Lambeets ir Laura Stellacci
Iliustracijos autorė: Liza Baliasnaja

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Koprodukcija: Workspacebrussels ir Kunstencentrum BUDA
Rezidencijų partneriai: Kanuti Gildi Saal, Workspacebrussels, Kunstencentrum BUDA, Kunstenwerkplaats, Theatre Balsamine
Nuoširdžiai dėkojame Nicola Airo, Theo Livesey, Christine de Smedt, Amanda Barrio Charmelo ir Simon Baetens

2020

ANASTASIA SOSUNOVA
Potvynių slėniai
Kuratorė Vaida Stepanovaitė
2020 04 16 – 2021 05 22

„Potvynių Slėniai” – Anastasijos Sosunovos pirmoji personalinė paroda Vilniuje. Parodą lydi autorinis dvikalbis leidinys „Express Metodas“ (leidėjas „Swallow”). 

Kai viskas pasibaigs, susitinkam!

Susitinkam, tu mane atpažinsi iš to, kad aš būsiu pavirtus akmeniu.

„Vidury pasaulio yra fikcija; fikcinis žemės lopinėlis, metro platumo ir metro ilgumo. Linijų susikirtimo taškas, esantis nulis laipsnių į Šiaurę, nulis laipsnių į Rytus, glumina aparatus. Kompiuteriniams skaičiavimams reikia lopinėlio žemės. Tad mes pasiūlome jiems fikciją, įmetame salą vandenynan, papasakojame jiems istoriją apie žemės užgimimą; už tai, jie atlieka skaičiavimus mūsų GPS ir naktį saugiai nuveda namo.” (Reeves-Evison, Shaw, Fiction as Method)

Mūsų pasaulis yra sutvertas iš kolektyviškai įsteigtų ir įtikėtų fikcijų. Sekdami radiniais žemių glūdumose, teigiame visą šluojančius ir iš naujo gimdančius tvanus. Siunčiame pramonius laivus palei laiką matuojančias meridiano linijas, įsegtas į gaublį tų, kurie ilgą laiką rašė savo istoriją už save, ir už kitus. Kasdien savo automobilius naviguojame kreipdami juos ties fikciniu viduržemiu, egzistuojančiu dėl kadais įdiegto susitarimo, kuriam bergždžia pasipriešinti.

Taip ir paroda kuria sutartinę fikciją, laikinais objektais pažymėtą žemėlapį. Šie objektai – šiandienos artefaktai, sustingdantys informacijos srautus, menantys asmenines ir kolektyvines istorijas, džiaugsmus ir skaudulius. Sukurpti perdirbus medžiagas ir daiktus, ištrauktus iš savo funkcijos. Praeities reklamas skelbusius tentus, pavirtusius arkomis ir atraižomis. Laikinas tatuiruotes, randamas miegamuosiuose rajonuose paslėptuose kioskuose, dabar puošiančias metalo plokštes. Kas dar, bent kurį laiką, nenusės į atsikratytų medžiagų duobes, į vandenų dugnus; nesuirs į daleles ir nepateks į vandenį, kasdien mūsų geriamą ir prausiantį mūsų kūnus.

Paroda seka potvyniais, ateinančiais su staigia jėga, formuojančia matomus ir nematomus paviršius. Paskui šią jėgą ateina perėjimo ritualai ir apeigos, išlaikę magiškumo lūkestį sekuliarizacijos procese ir naudojami pilietinės visuomenės steigime. Pasislėpusių po savaimine rutina, prisidengusių begrėsmiais šydais. Šie procesai – nelyg fikcijos, kolektyvinės vaizduotės atspindžiai; matomi kasdieniuose daiktuose kuriuos paroda perdirba į puošybos malonumo pripildytus vaizdus, primenančius relikvijas.

Atėjusius į erdvę pasitinka karavajus – pasveikinimo ir priėmimo duona, užmaišyta iš ruginių miltų ir fiziologinio tirpalo. Iš kasdienos tarsi iškirpti betoniniai objektai padiktuotas apimtis įgavo padedami vandens, turinčio ypatingų galių. Tėkmės neša medžiagas, neša laimę ir pyktį, sąlygoja būtį, staigiai ir iš lėto. Kartu su žmogiška jėga, paveikia nepaslankias medžiagas ir suteikia joms perskaitomą formą.

Į parodą, taip pat, įžengiame per monstro žiotis. Panašias kasdien kerta uždarų kaimynysčių gyventojai, pasislėpę savų monstrų pilvuose nuo kitų, jiems nepažinių. Įstabūs uždarų gyvenviečių pavadinimai – Slėniai, Kalvos, Šilai, ir pan. – slepia tvoras ir privačius paplūdimius, tvirtovių sargybinius ir reklamas su jaunomis laimingomis šeimomis. Pažadus apie saugią ateitį ir norų išsipildymą. Galimybę pabėgti nuo pačių sukurto šurmulio ir atrasti tapačius. Statyti slenksčius, užsikoduoti nuo tekančių, valančių vandens tėkmių. 

„Potvynių Slėniai” – ilgą laikotarpį plėtojamos Anastasijos Sosunovos kūrybos temų ir prieigų tąsa. Menininkės tarpdisciplininė praktika susideda iš video, instaliacijos, skulptūros, grafikos ir tekstų rašymo. Pasitelkdama asmeninius pasakojimus, lokacijas apibrėžiančius vaizdus bei subtilius medžiagiškus gestus, kuriuos žmonės palieka savo gyvenvietėse, Anastasija juos įpina į platesnes istorijas apie besiformuojančias bendruomenes ir tapatybes. Anastasija pastaruoju metu savo kūrybą pristatė: 2021 m. grupinėje parodoje „On Survival” (Galerie Britta Rettberg, Miunchenas), 2020 m. – Rygos šiuolaikinio meno bienalėje RIBOCA2, Artists’ Film International (Whitechapel Gallery, Londonas), Double Exposure / Roots to Routes (Le Corbusier, Manifesta 13, Marselis), 14-tosios Baltijos trienalės įžanginėje programoje „Labirintas ir švyturys“ (ŠMC, Vilnius), bei kitur.

Parodos bendradarbiai:

Parodos ir leidinio grafinis dizainas: Vytautas Volbekas. Video kūrinio garso takelis: Miša Skalskis. 3D elementų animavimas video kūriniui: Laurynas Keleras. Video kūrinio teksto redakcija anglų k.: Noah Brehmer. Parodos instaliavimas: Antanas Stanislauskas.

Rėmėjai ir partneriai:

Parodą ir leidinį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Parodos partneriai: „JCDecaux Lietuva“, projektų erdvė Kabinetas. Parodoje esantis video kūrinys „Kai viskas pasibaigs, susitinkam” pristatomas kartu su Videograms platforma (www.videograms.online).

Didžiausi įmanomi ačiū:

Edgaras Gerasimovičius, Monika Lipšic, Marija Nemčenko, Audrius Pocius, Jeronimas Seibutis, Rūta Stepanovaitė, Vaida Stepanovaitė, Dalibor Sternadel, Aliona Viršutienė.

Parodos dokumentacija – Laurynas Skeisgiela. 

BEATRIČĖ MOCKEVIČIŪTĖ IR GINTAUTAS TRIMAKAS
Melsva
Kuratorius Audrius Pocius
2020 11 14 – 2021 04 02

Dėl šalyje paskelbto visuotinio karantino viešas parodos atidarymas ar kiti renginiai fizinėje ekspozicijų erdvėje organizuojami nebus. Parodos atidarymui publikuojamame video siužete plačiau pristatome parodoje eksponuojamus kūrinius ir kalbiname jų autorius, o parodos eigoje taip pat reguliariai skelbsime ekspoziciją lydintį foto ir video turinį.

„Melsva“ – tai dviejų autorių, Beatričės Mockevičiūtės ir Gintauto Trimako, paroda, kurios sumanymas kilo 2019 m. vasaros pradžioje bestebint, kaip plieniniame ŠMC kieme eksponuojamo „Asuko“ paviršiuje atsispindi iš lėto slenkantis dangaus skliautas. Ši perdėm laisva ir atsitiktinė asociacija su G. Trimako fotografijomis iš ciklo „Miestas kitaip“ tąkart tapo akstinu susimąstyti apie šių kūrėjų darbų santykį. Minėtas lengvabūdiškas pastebėjimas ilgainiui atskleidė kurį laiką vykusį kūrybinį pokalbį tarp dviejų menininkų, kurie, net ir priklausydami skirtingoms kartoms bei pasižymėdami savitomis meninėmis raiškomis, dalijasi gimininga kūrybine „klausa“; gimininga, tačiau netapačia ,– autorių kūrybas susiejančia veikiau sinkopėmis nei vientisu ritmu.

Abu menininkai savo darbais kuria stebėjimo įrankius ir metodus, skirtus fiksuoti ypatingą šviesos, spalvos bei formos pagavą, suteikiančią šioms savybėms savotišką autonomiją nuo daikto, kuriam jos kitu atveju priklausytų. Sykiu ši pagava savo ruožtu išlaisvinama nuo nerimstančio žmogaus žvilgsnio, daiktus gebančio regėti tik juos apibrėžiant bei suteikiant jiems vardus. Trimako fotografijos neliečia fotografuojamų objektų, nekuria jų interpretacijos, o veikiau paliudija jų nebylų buvojimą, o Mockevičiūtės plieno ir stiklo formomis pagauti saulės atspindžiai netampa atvaizdais – autorė tik paryškina šių atspindžių tranzityvumą, priversdama juos performatyviai pasikartoti. Nors šių pastangų rezultatai – efemeriški, abstraktūs vaizdai – žvelgiant plika akimi gali pasirodyti neprieinami ir tarsi paskendę savo pačių vidujybėje, jie taip pat steigia tam tikrą „čia ir dabar“ būvį, taip priartindami ir atskleisdami tuos pasaulio aspektus, kurie kasdienėje žiūroje ištirpsta ir lieka nebylūs. Trimakui fotografijos technika yra būdas iškelti į paviršių tai, kas patyrime negali būti redukuota į technologiją, o Mockevičiūtė šviesos ir architektūros santykyje atsitiktinai pasitaikiusiems atspindžiams suteikia subjektyvių savybių, tarsi siūlydama jiems patiems atmerkti akis. Taigi, iš skirtingų pusių kalbinami daiktai šių menininkų kūriniuose prabyla apie tai, kas nežmogiška, kas kasdienybėje nejučia dalyvauja tarsi kita atvaizdo pusė ar jos negatyvas, savo ruožtu įgydami gamtai būdingų savybių.

Taip parodoje eksponuojami kūriniai netiesiogiai persipina su dangaus skliauto ir jo negatyvo motyvais, tarp kurių balansuoja gaudydami šviesą bei ją sugerdami fotopopieriuje ar fiksuodami akimirkai žybtelėjusius jos atspindžius. Kol parodų erdvės langus dengianti Mockevičiūtės instaliacija skaido dienos šviesą,  atliepiančią ant galerijos grindų išdėstytus menininkės stiklo darbus, ant tuopa dengtos vakarinės sienos eksponuojama nauja Trimako darbų serija lydi vakarinės saulės kelionę. Parodoje taip pat pristatomos anksčiau viešai nerodytos Trimako interjero fotografijos ir Mockevičiūtės akvarelės, o laikui bėgant ekspozicija pasipildys naujais, jau pačioje parodų erdvėje sukurtais kūriniais.

Audrius Pocius

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Menininkai:
Beatričė Mockevičiūtė ir Gintautas Trimakas

Kuratorius:
Audrius Pocius

Idėjos parodos ekspozicijai:
Laura Kaminskaitė

Grafinis dizainas:
Vytautas Volbekas

Tekstų redagavimas ir vertimas:
Alexandra Bondarev

Parodos instaliavimas:
Jokūbas Adamonis, Jurgis Paškevičius

Video turinio režisūra ir produkcija:
Jokūbas Čižikas, Milda Januševičiūtė

Fotografija ir parodos dokumentacija:
Visvaldas Morkevičius, Laurynas Skaisgiela

Padėkos:
Edgaras Gerasimovičius, Agnė Kuprytė, Aistė Marija Stankevičiūtė, Vaida Stepanovaitė, Rokas Vaičiulis, Anton Zolo.

Partneriai:
Artnews.lt, Echo Gone Wrong, Kabinetas.

ALEXANDRA PIRICI
Pulsas: Kauno IX forto monumento nacizmo aukoms atminti „įgyvinimas“
Kuratorius Valentinas Klimašauskas
2020 10 03 – 04

Kauno menininkų namai, Kauno IX forto muziejus ir projektų erdvė „Swallow“ kviečia į rumunų menininkės Alexandros Pirici režisuojamą choreografinį projektą „Pulsas“. Projektas skirtas skulptoriaus Alfonso Vincento Ambraziūno (1933-2020 m.) sukurto Kauno IX forto paminklo nacizmo aukoms atminti „įgyvinimui“. Pasirodyme po atviru dangumi paminklo teritorijoje dalyvauja iki 50-ies atlikėjų grupė.

Alexandra Pirici savo kūryboje dažnai pasitelkia gyvos ir judančios skulptūros idėją kaip kritinę priemonę skulptūrinio objekto bei subjekto santykiui tirti. Projektas „Pulsas“ yra kaip tik toks. Šįkart sukūrusi choreografiją didesnei nei kada nors prieš tai atlikėjų grupei, menininkė pasiūlė „įgyvinti“ tris Kauno IX forto paminklo skulptūrų grupes.

Menininkė komentuoja: „Žvelgiant į šį paminklą beregint pajuntamas jo žymimos tragedijos ir siaubo mastas. Bet koks bandymas ką nors prie jo pridėti ar įsikišti į jo būtį, regis, reikalauja didelio rūpesčio ir atsargumo. Ar galėtų būti būdas, kuriuo paminklo papildymas choreografiniais-skulptūriniais iš gyvų kūnų sudarytais elementais galėtų prisidėti prie jo nešamos žinios?“

Alexandra Pirici – šokio ir choreografijos srityse besispecializuojanti menininkė. Ji dirba muziejų, teatro ir viešųjų erdvių kontekstuose bei kuria choreografiją tęstinėms akcijoms, performatyviems paminklams ir performatyviai aplinkai. Pirici darbai buvo eksponuoti kas dešimtmetį vykstančiame Miunsterio „Skulptur Projekte“ (2017 m.), 55-osios Venecijos bienalės Rumunijos paviljone, Londono „Tate Modern“, „New Museum“ Niujorke, Bazelio „Art Basel Messeplatz“, 9-ojoje Berlyno bienalėje, Europos šiuolaikinio meno bienalėje „Manifesta 10“, „Pompidou“ centre Paryžiuje, „Ludwig“ muziejuje Kelne, „Van Abbemuseum“ Eindhovene, Rusų muziejuje Sankt Peterburge, „Neuer Berliner Kunstverein“ Berlyne, Berlyno „HAU“ teatre, Varšuvos modernaus meno muziejuje, Čikagos architektūros bienalėje ir daugelyje kitų žymių meno institucijų.

Organizatoriai:
Kauno menininkų namai, Kauno IX forto muziejus, projektų erdvė „Swallow“

Komanda:
Nicoleta Andrei, Rita Dabulskytė, Edgaras Gerasimovičius, Edvinas Grinkevičius, Saulė Noreikaitė, Marius Pečiulis, Rūta Stepanovaitė

Grafinis dizainas:
Inga Navickaitė-Drąsutė

Kalbos redaktorė ir vertėja:
Alexandra Bondarev

Projektą finansuoja:
Lietuvos kultūros taryba

Partneriai:
Kauno žydų bendruomenė
JCDecaux Lietuva

Informaciniai partneriai:
artnews.lt
echogonewrong.lt
Kaunas pilnas kultūros
Kauno diena

Padėkos:
Lietuvos šokio informacijos centras
LMTA Šokio ir judesio katedra
Audrius Pocius
Vaida Stepanovaitė
Šiuolaikinio šokio asociacija
Šokių studija „Infinitum“


Palydos
Gabrielė Adomaitytė, Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius, Martin Ebner,
Agnė Jokšė, Ona Juciūtė, Laura Kaminskaitė bei Nicholas Matranga
2020 08 06 – 09 17

Ko gero, pirmasis uždavinys, su kuriuo tenka susidurti ką tik duris atvėrusiai šiuolaikiniam menui skirtai erdvei, yra pamėginti suvokti laiką, kuriame ji tarpsta. Juk kiekviena čia eksponuosima paroda, tekstas ar meno kūrinys neišvengiamai taps komentaru apie tai, kas šiuolaikiniame mene yra „šiuolaikiška“.

Laike, kuriame vyksta „Palydos“, gaublys vis dar krečiamas pandemijos sukelto šoko, netyla prieštaringi spėliojimai apie tai, kaip atrodys ateitis, o pastarųjų įvairovę ir piešiamus scenarijus vienija tik bendras sutarimas, kad ji bus visai kitokia nei praeitis; nes po to, kas įvyko, niekas negali likti kaip buvę. Ir, vis dėlto, šie spėliojimai lieka akli, kol manoma, kad jie byloja apie ką kitą, nei laiką, kuriame gyvename dabar, suteikdami balsą šiuolaikybėje įsišaknijusiems lūkesčiams, troškimams ir traumoms, bei maskuodami juos pažadu, kad šis laikas įgaus kitokį nei dabarties veidą.

Tad pirmoji Swallow paroda žymi šią kelionę nuo vieno neapibrėžtumo kito link. Kelionę, kurioje rūpestis keliaujančiajam tampa svarbesnis nei galutinis tikslas, o ją supantis miestas tampa vis labiau prisisunkęs pasakojimų ir fikcijų; šios, savo ruožtu, įleidusios šaknis į tikrovę įgyja laisvę apie pastarają kalbėti iš galimybės perspektyvos, įgalios atskleisti joje glūdinčias prieštaras bei užčiuopti giliai tūnančias, plika akimi nematomas įtampas.

Juk šis miestas sudarytas tiek pat iš parkų ir skverų, kiek iš juose skendinčių nuolat perpasakojimų istorijų. Tįsdamos iš lūpų į lūpas, jos keičia šią erdvę sykiu kisdamos ir pačios, peržengdamos paskiro žmogaus gyvenimo ribas. Ši nuolatinio perpasakojimo estafetė, viena vertus, yra neatsiejama nuo konservatyvaus požiūrio į praeitį, siekio išsaugoti paveldą ir jį „aktualizuoti“, lipdant ant sienų memorialines lenteles bei skveruose ant krėslų sodinant marmurinius ponus. Kita vertus, ji suteikia balsą tam, ką galėtume pavadinti folkloru – „liaudies gerkle,- kuri gargaliuodama tuos pačius skiemenis juos transformuoja, kol jie tampa kažkuo nauja. Paradoksalu, tačiau šis nesibaigiantis perpasakojimas byloja, kad ši „liaudies gerklė“ talpina savyje savotišką negatyvų atminties aspektą – svarbu išgirsti tai, kas sakoma, tačiau dar svarbiau įsiklausyti į tai, kas nutylima.

„Palydose“ rodomais kūriniais siekiama pasinerti į šią savotišką miesto pasąmonės pelkę ir užčiuopti be aiškios tvarkos veikiančių bei spontaniškai jį formuojančių jėgų gyvybę. Tai – svajonėmis, desperacija ar tingumu persmelktas smalsumas, slepiamų geismų proveržiai, sapnai ar haliucinacijos, lengvabūdiškai sulaužomi pažadai, taisykles apibendrinančios elgesio išimtys, ar, tiesiog, susikalbėjimas be žodžių.
<span>
Paroda veikia:
2020 m. rugpjūčio 7 d. – rugsėjo 17 d.

Grafinis dizainas:
Vytautas Volbekas

Kalbos redaktorė/vertėja:
Aleksandra Bondarev

Parodos dokumentacija:
Laurynas Skaisgiela

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Rėmėjai:
UAB „Rėmelis“, Valdas Studio

Partneriai:
Starship magazine, echogonewrong.com, artnews.lt

Padėkos:
Autarkia, Nick Bastis, Justė Beniušytė, Aleksandra Bondarev, Lina Blauzdavičiūtė, Vytautas Budziejus, Jokūbas Čižikas, Danutė Gambickaitė, Kipras Garla, Gailė Griciūtė, Ričardas Gerasimovičius, Antanas Gerlikas, Edvinas Grinkevičius, Adam Harrison, Eglė Juocevičiūtė, Petras Išora ir Ona Lozuraitytė, Monika Kalinauskaitė, Kauno menininkų namai, Valentinas Klimašauskas, Agnė Kuprytė, Matas Labašauskas, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Ignas Meilūnas, Pilypas Misiukevičius, Beatričė Mockevičiūtė, Greta Milevičiūtė, Ariane Müller, Robertas Narkus, João Laia, Thomas Plantenga, Matthew Post, Valdas Pukevičius,Andrius ir Mykolas Sinkevičiai, Greta Slivskytė, Antanas Stanislauskas, Aistė Marija Stankevičiūtė, žurnalas „Starship“, Rūta Stepanovaitė, Emilija Škarnulytė, Andrius Šoblinskas, Gintautas Trimakas, Rokas Vaičiulis, Kotryna Žukauskaitė.

Naudojama paveikslo reprodukcija:
Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, „Vilniaus vaikai (Badas Vilniuje)“ / „Priemiesčio vaikai“. Drobė, aliejus. 210 x 205 cm, 1917 m. Lietuvos dailės muziejus.

Naujienlaiškis:

El. paštas

 

Vitebsko g. 23,
11350 Vilnius

III-V, 16-19 val.
VI, 13-16 val.

+370 6 75 89313
edgaras@swallow.lt