Select Page

LT   EN     INFO

Projektų erdvė Swallow yra orientuota į originalių kuratorinių bei meninių projektų vadybą, produkciją ir eksponavimą, meno edukaciją bei sklaidą ir jauno Lietuvos bei Baltijos šalių meno pristatymą užsienyje.

Palydos

06 08 2020 – 17 09 2020

Menininkai: Gabrielė Adomaitytė, Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius, Martin Ebner, Agnė Jokšė, Ona Juciūtė, Laura Kaminskaitė bei Nicholas Matranga.

Kuratoriai: Edgaras Gerasimovičius, Audrius Pocius, Vaida Stepanovaitė.

 

Ieškant apibūdinimo šiandien ore tvyrančiam jausmui galbūt atsitiktinai mūsų mintyse iškilo 1917 m. Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus nutapytas paveikslas „Vilniaus vaikai“ ir iš jų nebepasitraukė.

Šiame paveiksle vaizduojami trys berniukai, mergina ir šuo, kurių skirtingus charakterius vienija žvilgsniai, nutįsę kažkur toli už paveikslo ribų. Monumentalioje drobėje ugnies spalvomis ištapytas vakaro dangus, besidriekiantis vaikams po kojomis, stingsta Vilniaus raudonų čerpių stoguose, o jo fone virš miesto pakilę nudriskusiomis uniformomis vilkintys vaikai atrodo lyg patys ką tik ištrūkę iš gaisro. Jų kiaurai erdvę veriančios sumišusios akys atrodo lyg prikaustytos nematomos jėgos, sustačiusios jų kūnus į nerangias pozas ir iškreipusios veidus, tačiau nė kiek neužgaunančios juos lydinčio šuns dėmesio. Ką mums sako skirtingi, bet į tą pačią pusę nukreipti vaikų žvilgsniai? Ar jie mato tą patį?

Paveikslas nutapytas laiku, persmelktu neapibrėžtumo ir abejonių dėl ateities, kurias kėlė besikeičianti to meto geopolitinė bei socialinė situacija. Tuo metu buvo aišku tik viena –  kad gyvenimas bus visai kitoks, nei anksčiau, nes po to, kas įvyko, niekas negali likti kaip buvę. Nors per kiek daugiau nei šimtą metų pasaulis pasikeitė neatpažįstamai, paveiksle vaizduojamų vaikų akyse matoma neišvengiamų permainų nuojauta ir neapibrėžtumo jausmas mums ir šiandien atrodo artima bei atpažįstama.  

Paroda Palydos atidaroma laiku, kai dėl besikeičiančio socialinio ir gamtinio klimato pasaulis tampa vis sunkiau atpažįstamas, o šiandien taip pat yra krečiamas, regis, nenugalimo viruso plitimo. Tikrovė tapo neperregima ir tiršta, persismelkusi lūkesčiais, nuojautomis bei nerimu, o pasakojimai ir fikcijos virto būdu tiek apsisaugoti bei susigyventi su nykstančia praeitimi, tiek kurti nežinomybėje tebetarpstančią ateitį. Šie tirštėjantys jausmai tampa savotiška pilkąja zona ir skatina arba radikaliai užsidaryti bei siekti užkonservuoti senąją pasaulio tvarką, arba ieškoti būdų, kaip bendrauti ir veikti šioje didesnėje už mus tikrovėje. Taigi, šis jausmas tuo pat metu gali veikti ir kaip atverianti, ir kaip uždaranti jėga. Tampa vis labiau akivaizdu, kad gebėjimas prasmingai dalintis neapibrėžtumo jausmu yra lavinamas įgūdis, kasdien  tampa vis svarbesnis ieškant būdų visuomenei susikalbėti. 

Paveikslas „Vilniaus vaikai“ tapo alegorija, apibūdinančia mūsų santykį su miestu šiuo pereinamuoju laikotarpiu, o Palydos – pirmoji Swallow paroda – žymi šią kelionę nuo vieno neapibrėžtumo kito link. Joje rodomi nauji menininkų, turinčių intymų santykį su Vilniumi ir reginčių jį iš skirtingų meninių bei socialinių perspektyvų, šiai parodai sukurti kūriniai. Minėtas neapibrėžtumas atsiskleidžia juose ne tiek kaip siekis rasti atsakymus ar sprendimus, o veikiau kaip galimybė naujai pažvelgti į tai, apie ką yra klausiama. Tai daroma nesuplanuojamomis užuominomis ir gestais, reikšmę kuriančiais santykyje tarp kūrinių, kai vienas nejučia ima tęsti kito pradėtą, ne visada žodžiais papasakojamą istoriją. 

Parodoje eksponuojami kūriniai: 

Gabrielė Adomaitytė 

SLC6A4, aliejus ir akrilas ant drobės, 150 x 110 cm, 2020

Gabrielės Adomaitytės kūrinys SLC6A4 priklauso besitęsiančiai serijai darbų, kurioje su menininkės pasakojamomis istorijomis persipina vizualinėmis priemonėmis interpretuojami archyvų, enciklopedijų ir informacijos apskritai materialumo aspektai. Šiuo atveju, atsiskleidžia jaunos kūrėjos asmeninis santykis su skaitmeniniais šeimos medžiais, grįstais šeimos narių DNR testų rezultatais ar virtualiais giminystės ryšiais, tokiose interneto platformose, kaip „Geni“ ar „Ancestry“. Skirtingomis technikomis ir štrichais šio paveikslo plokštumoje yra kuriamas fikcinis infografikas naudojant fragmentus iš metrikų, rastų skaitmenizuotuose kaimo, kuriame gyveno menininkės proseneliai, bažnyčios archyvuose. Šie sunkiai įskaitomi ranka rašyti dokumentai paveiksle yra gretinami su medicininėmis cheminių reakcijų nanofotografijomis, iliustracijomis iš „Natural History“ enciklopedijos (grybų iliustracija kairiajame drobės kampe) ir skeumorfinio dizaino prietaisų užuominomis. 

Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius

Medūs, Ultravioletinė fotografija, skaitmeninė spauda, aliuminio rėmai, stiklas, 80 x 60 cm, 2020 3 kompozicijos, tiražas: 3 + 2 AP

Medūs yra saulėgrąžų portretų serija, karštą vasaros dieną plieskiant saulei nufotografuota su ultravioletine kamera. Ši kamera atskleidžia, kaip žmogaus akiai neregima, kenksminga UV radiacija apšviečia kūnus. Ultravioletinėse fotografijose saulėgrąžų galvose matomi tamsūs plėmai – bičių nusileidimo aikštelės. Bitės mato ultravioletinių spindulių šviesą ir ja naudojasi žiedadulkėms rinkti, nukreipdamos savo maršrutus raštuotų vainiklapių link. Bitės prisimena aplankytus augalus ir vieno skrydžio metu renka tos pačios spalvos bei rūšies žiedadulkes –  šis nuoseklumas atsispindi ir saulėgrąžų fotografijų serijoje. 

Saulėgrąžos pasirinktos dėl savo išskirtinės išvaizdos – į šviesą lyg saulės kolektoriai atgręžtų galvų, sekančių saulės kelią. Nuo saulės kaitros leipstančios ir apdžiūvusios saulėgrąžos žvelgia į kameros objektyvą ir tampa atvaizdais, laviruojančiais tarp portretinės fotografijos bei mokslinės dokumentacijos stilių.

 

Martin Ebner

11:11, žolių užuolaida namo fasadui, dydis kintamas, 2020 

Įkvėptas mažosios architektūros hiper-urbanizuotuose Japonijos miestuose, Martino Ebnerio kūrinys yra sukurtas iš tarpusavyje supintų ilgų skirtingose Lietuvos vietose paežerėse augančių augalų stiebų, pakabintų dešimties metrų aukštyje ant metalinio žiedo, pritvirtinto ant pastato, kuriame yra įsikūrusi Swallow, fasado. Kol šviežiai priskinti augalai bėgant savaitėms po parodos atidarymo džiūva keisdami savo spalvą iš žalios į gelsvą, instaliacija skleidžia savitą ir malonų kvapą, kurį galima pajusti ir parodos viduje. Tuo pat metu, kūrinys yra nuolat veikiamas vėjo gūsių, dėl kurių jis kartais gali pasirodyti siautulingas ir perdėtas, o kartais — ramus ir vos judantis. Saulės spinduliai, besiskverbiantys pro judančią lapiją, suteikia gyvasties parodų erdvės sienoms ir grindims, o tuo tarpu tamsesnėmis ir ramesnėmis dienomis prigesins šviesą, sklindančią iš lauko taip sukurdamas perregimą ribą, kurią galima atidaryti arba užverti tarsi užuolaidą. 

Tai — laikinas kūrinys, kurio neketinama rodyti nuolat ir visą laiką, tad irimas yra neatsiejama jo sumanymo dalis. Jis sudžius ir išnyks jį supančioje aplinkoje per ateinančius mėnesius. Dėl šios priežasties darbas įdėtas į jo sukūrimą yra skirtas šiam pereinamumui. Nors šis jausmas yra sunkiai pamatuojamas, jis neatsiejamas nuo gyvybės ir atminties, kismo bei praradimo suvokimo. 

Agnė Jokšė

Lezbynai, performansas, tekstas, 2020 

Pasitelkdama priemones, būdingas autoetnografijai, Agnė Jokšė savo kūriniuose pasakoja asmeniškas istorijas, kuriose menininkės patirtys ir išgyventi įvykiai, susiję su meilės, intymumo ir draugystės apmąstymais persipina su vaizduote persmelktomis refleksijomis apie šiuos įvykius supantį pasaulį. Menininkės kūryboje gvildenami jausmai, kylantys santykyje su queer bendruomene ir „normalizuojančiomis“ šiandienos socialinėmis, politinimės bei kultūrinėmis tendencijomis. Neretai šie kūriniai savo forma ir retorika primena intymų laišką ar dienoraščio įrašą, kuris, priešingai, nei būdinga tokio pobūdžio tekstams, yra ne tiek saugomas ar archyvuojamas, kiek veikiau nerūpestingai paliekamas likimo – ir žiūrovo – valiai. 

Lezbynai yra erotinis pasakojimas apie lesbietišką meilę Lazdynų mikrorajono, kuriame menininkė užaugo, fone. Vienas prieš kitą sustatyti gyvenamieji namai šiame mikrorajone sukuria savotiško panoptikumo situaciją, kuomet visi stebi visus, tad bet koks intymus gestas tuo pačiu metu tampa ir privatus, ir viešas. Agnės Jokšės pasakojime ši situacija tampa terpe skleistis seksualiai, nežabotai fantazijai, kuri, rasdamasi menininkės santykyje su mylimosiomis, nudažo iš pažiūros nebylias mikrorajono pastatų betonines sienas ir įsiskverbia į ten gyvenančių žmonių gyvenimus bei mintis. 

Palydų atidarymo metu įvyko Agnės Jokšės performansas, vėliau performanso libreto pavidalu atsiradęs pačioje parodoje. 

Ona Juciūtė

Savaitgaliai, Bruno Mathsson Pernilla krėslas, šilkas, šilkinis tiulis, šilko juostelės, medvilnės juosta, 99 x 85 x 90 cm, 2020

Monitoriuje rodoma YouTube kanalo Windysilk medžiaga 2019-2020

Savo kūryboje Ona Juciūtė dekonstruoja ir atima įprastą panaudos funkciją iš buities daiktų, pavyzdžiui baldų. Kurdama objektus, menininkė šiuos daiktus perrengia, perkonstruoja ir tuo pat metu suteikia jiems savitą, beveik antropomorfišką charakterį. Pastarasis poetiškai byloja apie sunkiai užčiuopiamas ir įsisąmoninamas ribas tarp gamtos ir kultūros, kalbos ir pasaulio, kurios yra sąlygotos mūsų, kaip žmonių, pasaulio patyrimo, dėl kurio netgi artimiausi mus supantys dalykai yra pažįstami tik tiek, kiek mes galime jais manipuliuoti bei naudotis, bet ne daugiau. Taip kūrėjos darbai ženklina žmogiško pasaulio patyrimo ribą, kuri ironiškai brėžiama šio pasaulio viduje.

Kūrinyje Savaitgaliai susitinka dvi istorijos iš skirtingų vyrų gyvenimų. Juos sieja bandymas savo kūnu matuoti gamtos reiškinius, neapsieinant be civilizuotai sąmonei įprastų elementų – šiuo atveju baldų, drabužių, automobilių, telefonų. Garsus švedų baldų dizaineris Bruno Mathsson ieškodamas idealios sėdėjimo padėties studijavo savo sėdmenų, šlaunų ir nugaros įspaudus sniego pusnyse, o anoniminis „Youtube“ kanalo „windysilk“ autorius daugybę kartų filmavo savo šilkiniais drabužiais apvilktą torsą kalnuotoje vietovėje pučiant smarkiam vėjui, kol tapo sunku jį įsivaizduoti su galva ir kojomis. Kūrinys „outdoors“ yra apie civilizuotų kūnų santykį su gamta ir jį (santykį) stebinčius daiktus.

Laura Kaminskaitė

Be pavadinimo (Classics), popierius, 21 x 29,7 cm, 2019-2020

Something Something, Neono vamzdeliai, 30 x 110 cm, 2020

Diptikas „Be pavadinimo (Classics)“ yra dalis didesnės A4 formato koliažų serijos, kurioje klasikinių Vakarų architektūros motyvų užuominos tampa vaizdiniu įvykiu, komentuojančiu parodos aplinką. Kaip ir daugelyje kitų „Classics“ serijos kūrinių, juodomis linijomis ant balto fono vaizduojamas abstraktus antikinės kolonos motyvas, kuris kisdamas atsikartoja dviejuose koliažuose. Kūrinių tarpusavio priklausomybė yra lyg du sustabdyti kadrai animacijoje, į kuriuos žiūrint kuriasi įsivaizduojamas pasakojimas. Šis performatyvus aspektas primena, kad vaizdų gyvybę įkvėpia žiūrovo žvilgsnis, kuris yra neatskiriamas parodos veikėjas, o kūriniai yra gairės jo kelionėje.

Something something yra pavadinimas, kurį autorė visiems savo kūriniams suteikia prieš rasdama tinkamesnį ar nuspręsdama jų visai nepavadinti. Palydose šis užrašas tapo savotišku pereinamuoju objektu. Viena vertus, jis nurodo į patį reikšmėkūros veiksmą, kuomet iš ne iki galo suformuluotų ir abstrakčių elementų mėginama išgauti kažką labiau apibrėžto, nors ir nebūtinai sėkmingai. Kita vertus, tapęs šviečiančia vidurdienio saulės spalvos neono instaliacija jis virto savo paties priešingybe – daiktu, turinčiu savo ribas, medžiagiškumą ir net aiškiai perskaitomą reikšmę. 

Nicholas Matranga 

Be pavadinimo (Tarifai), neglazūruoti keramikos dirbiniai, dydis kintamas, 2020

Piešiniai:

Informacijos supergreitkelis (viršūs ir apačios), grafitas ant popieriaus, A3, 2016 

Be pavadinimo (studija viršums), grafitas ant popieriaus, A3, 2016 

Be pavadinimo (studija apčioms), grafitas ant popieriaus, A3, 2016 

Be pavadinimo (viršūs ir apačios), grafitas ant popieriaus, A3, 2016 

Nicholo Matrangos piešiniai ir objektai primena XX a. konstruktyviojo modernizmo stilius, bet už jų nuoseklaus serijiškumo, aiškios formos ir paprastos atlikimo technikos, regis, slypi viskas, tik ne konkreti žinutė ar aiški kūrybinė programa. Kuklūs ir trapūs kūriniai poetiškai komentuoja meno istorijos pasakojimus bei šiuolaikinio meno tendencijas, keldami klausimus ar tai tikrai yra būtina? ir kodėl gi ne? Tokiu būdu jie žaismingai komplikuoja ir vieną pamatinių mūsų pažinimo registrų – gebėjimą suvokti, manipuliuoti bei kurti reikšmę per reprezentaciją. Parodoje eksponuojami kūriniai pristatomi kaip kalbantys tarpusavyje, pildantys vienas kito trūkstamas dalis ir keičiantys vienas kito reikšmę. Savo ruožtu, stebėtojui, suteikiama galimybė jų klausytis tarsi iš šalies, lyg netyčia nugirsto pokalbio. 

Pasak paties menininko, stiklo masyvo vitrinoje eksponuojamos neglazūruotos keramikos grandinės, tai: 

Objektas, kurio vertė atsiskleidžia per derybas. Kontūrai paženklinti švytėjimo. Ar kada juokeisi iš mandagumo? Ar ten kyšo sėkla tarp tavo dantų? Na, tai pati skaniausia dalis, ar bent taip aš prisimenu. 

Tuo tarpu keturi ekspozicijoje esantys piešiniai priklauso 2016 m. sukurtai serijai „Viršūnės ir apačios“. Joje yra tyrinėjamos menininko nutapytų, o gal tik sumanytų paveikslų viršūs ir apačios, nutylint tai, kas vyksta tarp jų. 

Palydos

Techninė komanda:

Antanas Gerlikas, Laura Kaminskaitė, Antanas Stanislauskas, Andrius Šoblinskas, Andrius ir Mykolas Sinkevičiai, Noah Brehmer, Anton Zolo

Grafinis dizainas:
Vytautas Volbekas

Kalbos redaktorė/vertėja:
Alexandra Bondarev

Rėmėjai:
UAB „Rėmelis“, Valdas Studio

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Partneriai:
Starship magazine, echogonewrong.com, artnews.lt, Lietuvos liaudies buities muziejus

Padėkos:

Autarkia, Nick Bastis, Justė Beniušytė, Aleksandra Bondarev, Vytautas Budziejus, Jokūbas Čižikas, Danutė Gambickaitė, Kipras Garla, Gailė Griciūtė, Ričardas Gerasimovičius, Antanas Gerlikas, Edvinas Grinkevičius, Adam Harrison, Eglė Juocevičiūtė, Petras Išora ir Ona Lozuraitytė, Monika Kalinauskaitė, Kauno menininkų namai, Valentinas Klimašauskas, Agnė Kuprytė, Matas Labašauskas, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Ignas Meilūnas, Pilypas Misiukevičius, Beatričė Mockevičiūtė, Greta Milevičiūtė, Ariane Müller, Robertas Narkus, João Laia, Thomas Plantenga, Matthew Post, Valdas Pukevičius,Andrius ir Mykolas Sinkevičiai, Greta Slivskytė, Antanas Stanislauskas, Aistė Marija Stankevičiūtė, žurnalui „Starship“, Rūta Stepanovaitė, Emilija Škarnulytė, Andrius Šoblinskas, Gintautas Trimakas, Rokas Vaičiulis, Albinas Vilčinskas, Kotryna Žukauskaitė.

Naudojama paveikslo reprodukcija: 

Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, „Vilniaus vaikai (Badas Vilniuje)“ / „Priemiesčio vaikai“. Drobė, aliejus. 210 x 205 cm, 1917 m. Lietuvos dailės muziejus

LT    EN

APSILANKYKITE

Vitebsko g. 23,
Vilnius LT-11350 
Senasis pastatas, 2 a.

IV-V, 15-20
VI, 12-16

Artimiausia viešojo transporto stotelė:
Gervėčių st., 31 aut.

žemėlapis

Apgailestaujame, tačiau parodų erdvė kol kas nėra prieinama neįgaliesiems.

KONTAKTAI

Edgaras Gerasimovičius
+370 6 75 89313
edgaras [at] swallow.lt

Audrius Pocius
+370 6 82 65010
audrius [at] swallow.lt

Vaida Stepanovaitė
+44 7778 502537
+370 6 13 47187
vaida [at] swallow.lt

Daugiau informacijos:
+370 6 75 89313
info [at] swallow.lt

+
Instagram
Facebook

NAUJIENLAIŠKIS